KEDYS, PEDOFILIJA... KODĖL APIE TAI BŪTINA KALBĖTI?
Ina Savickienė
Nemalonu apie tai kalbėti, ir, rodos, ne į temą. Tačiau jeigu valstybė neapgins pamatinių žmogaus, o ypač bejėgio vaiko teisių, bus nereikalingos ir jokios sėkmės strategijos, talentai ar motyvacinės sistemos. Ko galime pasimokyti iš 2009-10-06 tragedijos? Pirmiausia to, kad kokiame vaidmenyje bebūtume - pareigūno, vadovo, kaimyno ar giminaičio, negalime vengti nemalonių temų, negalime tylėti ir negalime nesiekti ištaisyti klaidų ar ydų.
Nepažįstame reiškinio ir jo masto
Mes girdėjome tik žodį pedofiliją, tačiau jos nepažįstame. Mes itin retai susiduriame su šiuo reiškiniu praktiškai, kad, atrodo, jo visai nėra. Apsunkina dar ir tai, kad mažamečiai nemoka ir nežino kam pasiskųsti, jie yra priklausomi nuo savo kankintojų. Antra, kaip rodo pasaulio ir pastarieji Lietuvos įvykiai, mamos, tėčiai ir jų artimieji dažniausiai ir yra tie tvirkintojai. O tuo labai sunku patikėti – kaip gi taip gali būti?
„Pagal mūsų tarnybos turimus duomenis, Klaipėdoje vaikus dažniausiai išnaudojo arba biologinis tėvas, arba motinos sugyventinis. Mažesnes mergaites paprastai tvirkino biologinis tėvas, vyresnes - motinos sugyventinis. Labai neįprastai elgiasi motinos. Neretai pokalbių metu jos kategoriškai viską neigia. Tvirtina, kad šeimoje nebuvę jokių pedofilijos apraiškų, kad jos tuo netiki, nėra mačiusios ar pastebėjusios, įtarusios“, dienraščiui „Vakarų ekspresas“ pasakojo Klaipėdos vaikų teisų apsaugos tarnybos vedėja Gražina Aurylienė (2009-10-08).
Tik viešumu ir visuomenės aktyvumu galima pasiekti, kad būtų užtikrinta vaikų apsauga, o tvirkintojai nubausti
„Jau įsivaizduoju, kaip Lietuvoje baigsis ta neva netikėta pedofilijos tinklo istorija. Tinklas liks neįrodytas. Dėl banalios priežasties. Mes perdaug padorūs... Giliau įsižiūrėti, ar esame švarūs – per daug baisu. Suveikia atmetimo reakcija. Šventeiviška – „tokia maža mergytė, o taip negražiai kalba“. Mamytiška – „palikite mažą vaiką ramybėje“. Inteligentiška – „atsiriboju nuo šlykštynių“. Galų gale žmogiška – atstumianti ne savo bjaurastį“, - „Respublikoje“ su pesimizmo gaida rašo apžvalgininkė Olava Strikulienė (2009-10-08).
Straipsnių komentarus internete rašydami žmonės yra labai aktyvūs, tačiau reikia, kad dabartinis aktyvumas neišblėstų, kol bus teisingai išspręsta ši byla, ištaisytos vaikų apsaugos teisinės ir praktinės spragos. Galų gale, mes patys turime matyti, kas dedasi šalia mūsų, ir negalime likti abejingi, kaip tie teisėjo J. Furmanavičiaus kolegos. Antraip mūsų užsisklendimą ženklins dar daug tragedijų.
Kalbant apie įstaigas, turinčias ginti teisingumą, bene labiausiai tinka A. Bielskio formuluotė: „teisėsaugos sistema prieš Drasių Kedį“ (2009-10-08). Tačiau ne vien prieš Kedį. Sistema yra ir prieš jo penkiametę dukrą. Kiek žinoma, visi tėvo prašymai atlikti tyrimus prokuratūros buvo atmesti . Visas įmanomai legalus vaiko gynimo procesas prokuratūros buvo baigtas net nepradėtas. Vaiko motinai galimai paliktos galimybės toliau „nuomoti“ dukrą, pedofilams tarpti, o apribotos teisės vien tėvui!
Kaip sako A. Bielskis, „valstybė yra sukuriama, kad gintų piliečių „prigimtines“ (vadinasi, ne valstybės jiems suteiktas) laisves ir teises, visų pirma teisę į gyvybę ir laisvę. Vadinasi, teisėsaugos institucijos turi garantuoti tai, ką mes iš „prigimties“ turime – laisvę ir absoliučią teisę nebūti kankinamais ir prievartaujamais. Jei valstybė šių svarbiausių teisų ir laisvių nesugeba apsaugoti arba jas pažeidžia, tai ji praranda bet kokį legitimumą. Vadinasi, grįžtama į tai, ką Locke’as pavadino „the state of nature“, t.y. į „iki-valstybinę“ prigimtinę būklę”. Tokioje situacijoje individas ginasi pats, kaip išmano.
Todėl tikėtina, kad Kedys net ne keršijo, o gynė pažeistas ir neapgintas savo dukters teises, saugojo ją nuo tolesnio prievartavimo. Žinoma, toks elgesys – ne pavyzdys, tačiau „galbūt tą Drąsiaus Kedžio veiksmai ir byloja – desperatišką ir žiaurų norą įvykdyti prigimtinį teisingumą, kuris Lietuvos teisinei valstybei, atrodo, visai nerūpi?“
Teisinė sistema turi būti peržiūrėta, įskaitant ir įvairias vaikų apsaugos teisių tarnybas. Dėl jų kyla labai daug klausimų. Pavyzdžiui, kodėl jie nesaugojo vaiko nuo galimo prievartavimo, bet ėmė jį saugoti nuo mylinčių senelių? Ar tai ne sistemos kerštas Kedžiui, kad jis nepasidavė? Kodėl didžiausia vaiko teisių gynėja R. Šalaševičiūtė kalba apie psichologinę ekspertizę tuomet legaliai veikusiam tėvui, bet nieko doro net nepabandė padaryti, kad apgintų mergaitę nuo galimo tvirkinimo? Beje, pasak teisininko Kęstučio Čilinsko, teisėsaugininkai už pareigų neatlikimą realiai nebaudžiami.
Nors žinojo, tačiau tylėjo visi: ir seimo nariai, žiniasklaida, kitos visuomeninės organizacijos. Galima spėti, kad visi bijojo būti po vieną sutraiškyti galingos teisinės sistemos ir jai lojalios žiniasklaidos atstovų. Kalbėti apie tai, kas neištirta (o ir gal būt specialiai netiriama) grėsė milijoniniais ieškiniais už garbės ir orumo pažeidimą bei kitomis sankcijomis.
Labai gaila, bet regis prezidentė taip pat laikosi tylėjimo taktikos, ir net pataria jos laikytis prokuratūrai. Manau, kad šitos pozicijos laikytis ją paskatino teisininkai, instinktyviai siekiantys apsaugoti sistemą, savo lovį.
Kai tyli tie, kas turi ginti, šaukti ima tie, kas turi interesų. „Versijų vis daugėja, o politikai akivaizdžiai dar nesuvokia, kad procesas tapo nekontroliuojamu. Visuomenės pasąmonė prasiveržė į paviršių. Ką bešnekėtų žiniasklaida - pradedant Lietuvos Ryto vulgariai tiesmukišku bandymu legendos herojų paversti blogiečiu (tarp kitko, kas domisi semiotika - pabandykite atlikti bent paviršutinę semiotinę analizę - jie net patys netiki tuo, ką rašo) ir baigiant Remigijumi Šimašiumi, kuris su Drąsiaus Kedžio legenda bando kovoti racionaliais argumentais”, teigia R. Savukynas, dienraštyje „Verslo žinios“ (2009-10-10).
Tylėjimo kaina, kaip matome pagal tragedijos mastą, pernelyg didelė. Reikia išdrįsti pažinti negatyvius mūsų gyvenimo reiškinius, juos pripažinti ir laikytis aktyvios pozicijos.
Lietuva – rojus pedofilams?
Dienraščio „Vakarų ekspresas“ (2009-10-08) duomenimis, Jungtinėse Valstijose duomenys apie iškrypėlius skelbiami viešai. Pagal Floridos valstijos įstatymus nusikaltėliai, aukomis pasirinkę vaikus iki 12 metų, sodinami į kalėjimą mažiausiai 25 metams, o išėję į laisvę privalo nešioti specialią sekimo apyrankę.
Pernai Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy pasiūlė pedofilus arba įkalinti iki gyvos galvos, arba atlikti jiems cheminę kastraciją. Šis metodas jau taikomas Didžiojoje Britanijoje, gali būti, kad dėl jo taikymo apsispręs ir Lenkija.
Prancūzijoje išeiti į laisvę norintys iškrypėliai bus kruopščiai tikrinami medikų. Net kastruoti iškrypėliai į visuomenę galės grįžti tik tuomet, jei gydytojai nustatys, kad jie nekelia pavojaus aplinkiniams, atgavę laisvę pedofilai turės nešioti elektronines apyrankes ir periodiškai prisistatyti į policiją. Panaši tvarka galioja Švedijoje ir Danijoje, kur jau davė pastebimų rezultatų. Šiose šalyse pedofilų recidyvistų sumažėjo aštuonis kartus.
Lietuvoje taikomos švelnios bausmės. Už mažamečio asmens tvirkinimą šiuo metu gali grėsti tik bauda, laisvės apribojimas, areštas arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Konkretūs pavyzdžiai: vienas klaipėdietis, kaltintas mažamečių berniukų tvirkinimu ir pagautas nusikaltimo vietoje, atsipirko 2 000 litų bauda. Tik pinigine bauda nubaustas buvo ir savo lytinius organus prieš mokyklų langus demonstravęs Klaipėdos universiteto dėstytojas. 500 litų bauda nubaustas Kretingos rajone gyvenantis 75-erių senelis, tvirkinęs savo septynerių metų anūkę. Daug bylų yra pradėta, tačiau nebaigta, kaltininkai nenubausti.
Parlamentaras Saulius Stoma dienraščiui „Respublika“ (2009-10-07) išreiškė nuomonę, kad pedofilų gynėjų yra ir Seime. „S. Stomos teigimu, prieš ketverius metus buvo siūloma priimti įstatymo pataisą, leidžiančią lytinius santykius ne nuo 14, kaip yra dabar, o nuo 16 metų. Tuomet toks siūlymas tyliai nustumtas į šalį. Tokią pataisą esu užregistravęs ir dabar, tačiau matau, kad istorija kartojasi – nieko nesakant, neprieštaraujant vėl bandoma numarinti, - „Respublikai“ tvirtino S. Stoma. - Todėl galima daryti išvadą, kad yra žmonių, kurie tokius įstatymus numarina ne iš kvailumo, o specialiai. Taip palengvinamas pedofilų tinklų egzistavimas, t. y. pedofilijos lobizmas tikrai egzistuoja“.
Pedofilijos klausimas išlieka nebaigtas, atviras ir skaudus.